Straipsniai
Jo vardas iš tikrųjų yra Grigorijus Rasputinas, ir jis sakė, kad jis susiras puikų šventąjį. Naujoji imperatorienė goldbet premijos kodai be depozito Aleksandra nujautė, Rasputinai, kad jis pagydys jų sūnų Aleksejų, kuris sirgo hemofilija. Nors dabar tai gali atrodyti juokingai nerealu, 1920-aisiais tai nebuvo labai keista.
Net ir po pirmojo jos pasirodymo psichiatrijos ligoninėje, Anderson istorija įgavo pagreitį ir visame pasaulyje kilo Anastasijos apsimetėlės kaltinimų banga. Nauja paslaptis, apimanti jos kadenciją, tęsėsi net ir po DNR analizės 90-aisiais, kuri galutinai parodė, kad ji nebuvo Anastasija. Anderson byla tapo ilgalaikės Anastasijos legendos pagrindu, įamžindama naująjį „sunaikintos princesės“ mitą ir sutvirtindama jos tragišką naująjį Romanovų dinastijos pabėgimą. Didžiausi skeptikai yra naujasis Didysis kunigaikštis iš Heseno, Anastasijos draugas. Naujasis kunigaikštis pasamdė specialų detektyvą, kad nustatytų tikrąją Anastasijos Čaikovskos tapatybę. Pažvelgęs į ją, vyras pasakė, kad tai buvo Franziska Schanzkowska, vokiškai kalbanti ligoninės darbuotoja, turinti psichikos ligų istoriją ir dingusi 1920 m.
Goldbet premijos kodai be depozito: Naujoji Romanovų dinastija
1981 m. ji kartu su visa šeima buvo kanonizuota kaip šventieji kankiniai. 2007 m. rugpjūčio 23 d. buvo aptiktas dar vienas Anastasijos radinys. Geras rusų archeologas rado kelis sudegusius skeletus laužo vietoje, esančioje prie penkiasdešimties naujo bendro kapo rūsio. Naujas skeletas priklausė vyrui, tikriausiai Aleksejui, ir moteriai, kuriai buvo 18–23 metai. Anastasijai mergaitės mirties metu buvo 17 metų, o Marijai – 19.
Ji sutiko asmenį, vardu Jackas Manahanas, kuris buvo istorijos mokytojas Virdžinijoje. Jis praleido labai laimingą gyvenimą su ja dėl sujungtų pretenzijų. Ponia Anderson nuėjo prie mergaitės kapo ir pasakė, kad ji yra naujoji Didžioji Kunigaikštienė Anastasija. Istorikai gali tik spėlioti, kas įvyko 1918 m. liepos 16 d. ryto rytą. Naujoji Baltoji armija (caro ištikimi šalininkai) užbaigė bolševikų nužudymą, sudeginimą ir naujųjų kūnų palaidojimą dideliame kape.
Jei kas nors, ieškantis naujų karališkųjų artimųjų, aptiktų naują kapą, tikimės, kad naujausi dingę studentai jį arba ją išgelbėtų. Ingrid Bergman vaidino Anną Anderson, Yul Brynner – generolą Bounine (figūra, apimanti kelis tikrus vyrus), o Helen Hayes – našlę imperatorienę Marie, Anastasijos močiutę. Filmas pasakoja apie moterį iš prieglaudos, kuri atvyko į Paryžių 1928 m. ir bandė ją pagrobti tam tikri rusų emigrantai, kurie su jais žaidė, kad apgautų Anastasijos močiutę, manydami, kad Anderson iš tikrųjų yra jos anūkė.
Neteisingi pasakojimai apie ištvermę ir tapatybę Romanovų laikais
Pasirodo, jie visi dėvėjo korsetus, kurie buvo aptraukti karališkais brangakmeniais, ir tai tarnavo kaip neperšaunama liemenė. Po to visi šeimos nariai bandė tiesiai į priekį ir žuvo. Kai „World Conflict We“ prasidėjo, Anastasijai buvo tik 13 metų.
1984 m. mirė Anna Anderson, tačiau tik 1994 m. puikus DNR testas atskleidė, kad apsimetėlė – tai bandymas. Anderson raumenų testas neatitiko Edinburgo hercogo princo Filipo – raudonos šeimos nario – kraujo. Daugeliui Anderson pasekėjų tai buvo triuškinantis smūgis; tai patvirtino, kad DNR tyrimas „laimėjo dieną“.
Anastasija ir galbūt Alexis turėjo tris pagyvenusius brolius ir seseris: Olgą, Tatjaną ir Mariją. Greita ir stora Anastasija turi mėlynas akis ir violetinius blondiniškus plaukus. Ji mėgsta gyventi ir gali būti išdykusi, turi atkaklumo ir greitą humoro jausmą.
Praėjo dešimtmečiai, kol palaikai buvo rasti netoliese esančiame medyje. Rusijos vadovai buvo išsigandę, kad jei būtų rasti nauji Romanovų kaulai, juos lojalistai naujajam sostui galėtų laikyti religinėmis relikvijomis, nes jokie tyrimai nebuvo atlikti. Nuo XX amžiaus paplito pasakojimai apie didžiąją kunigaikštienę Anastasiją. Pateikė paraiškas net 10 moterų, teigdamos, kad jos yra naujausia pamiršta princesė. Tačiau tarp 1920 ir 1922 m. gegužės viena moteris ypač pakurstė naują ažiotažą, apėmusį Anastasijos paslaptį.
Šeimos nariams, kurie geriau pažinojo Anastasiją iki 1918 m., Anna Anderson teigia, kad tai buvo sunki patirtis. Naujoji našlė imperatorienė Marie, Anastasijos močiutė, atsisakė kalbėtis su moterimi. Nors ji niekada viešai nekalbėjo apie savo šeimos problemas, manoma, kad ji žinojo visų, kuriuos ji, vesdama šeimą, bandė nužudyti Jekaterinburge, pasakojimus.
1910-ųjų pavasarį atvyko kita guvernantė su šiurpiu kaltinimu Rasputinui. Net ir po nerimą keliančių jų žvilgsnių Anastasija ir jos broliai bei seserys buvo „visiškai ramios“ dėl Rasputino. Vėliau jis užmezgė tvirtą ryšį su mokiniais, bet niekas jo nepažinojo. 1930-aisiais Rasputinas papiktino naująją guvernantę Sofiją Ivanovną Tiutčevą, apsilankydamas naujame vaikų darželyje, nes ten moterys buvo jautrios ir vilkėjo plonus naktinukus.
Pardavęs savo širdį mainais į veiksmingą relikvijorių, vaikinas prisiekia, kad caras Nikolajus II vienas iš jų šeimos narių bus nužudytas geru prakeiksmu, kuris pradeda naują Rusijos bangą. Bolševikams okupuojant naujuosius rūmus, Marijai ir Anastasijai padeda tarnas Dimitrijus, kuris parodo jam slaptą praėjimą. Anastasija pameta jų dainų paketą; ji bando jį atgauti, tačiau Dimitrijus juos išstumia iš mirties.
Moteris sekėja nustebo, nes manė, kad ji iš tikrųjų yra tikroji princesė. Didžioji kunigaikštienė Ksenija Aleksandrovna, caro Nikolajaus II giminaitė ir Anastasijos pusseserė, pasipiktino šiuo sprendimu, kuriuo likusi šeima tik švaistė pinigus. Anastasija galbūt suprato, kad jos mergaitės tėvas Nikolajus turėjo problemų su vaistais. Viename iš jų įrašų vyras pranešė, kad atsikėlė užsikimšusiomis šnervėmis ir galėjo tai išgydyti uostydamas kokainą.